Žymų archyvas » Savižudybės «

Teko pasidomėti ir paanalizuoti sociologo Emilio Durkheimo savižudybių studiją. Pasirodė įdomu, todėl panorau pristatyti :)

E. Durhkeimas teigia, kad savižudybės priežastys nėra nei biologinės, nei psichologinės. Tokiam žingsniui žmones paskatina vien socialiniai faktoriai, procesai. Jis pačias savižudybes skirsto į kelis tipus:

1. EGOISTINĖ savižudybė yra, kaip, manau, galima suprasti jau iš pavadinimo, paskatinta socialinio sureikšminimo. Tokį kelią, anot autoriaus, pasirinks žmogus, esantis mažai integruotas į visuomenę, išsiskiriantis savo troškimais, kurie nesutampa su grupės požiūriu, interesais. Išryškėja individualizmas, kuris, jei troškimų nepavyksta patenkinti savarankiškai, tampa nepasitenkinimo savimi priežastimi. Durkheimas išveda grandinėlę: nepriklausai visuomenės institucijoms -> silpnas integracinis ryšys -> lengva išeiti. Apsauginis koeficientas, t.y. šeima, ypač jei yra vaikų, gali sustabdyti individą nuo savižudybės pasirinkimo.

Kritika: ar tikrai visi, mažai integruoti į visuomenę individai jaučia nusivylimą? O kaip žmonių kategorija, kuriems vienatvė yra poreikis? Egoistinę savižudybę priskirčiau prie tiesiog priskirčiau egocentrizmo ir susireikšminimo faktoriaus…

2. ALTRUISTINĖ savižudybė siejama su papraočiais ir senąja, mechanine bendruomene. Čia galime prisiminti visus Indijos pavyzdžius, kai žmona pasilaidoja kartu su mirusiu vyru, Egiptą, kur su faraonais buvo laidojamos ir visos jo žmonos, arkliai, tarnai etc. Bet altruistinės savižudybės apraiškų galime rasti ir modernioje, šiuolaikinėje visuomenėje – tai laivo kapitonas, kuris pasilieka skęstančiame laive.

Klausimas – o japonų kamikadzės ir musulmonų separatistų savižudžiai priskiriami prie šitos kategorijos?

3. ANOMINEI savižudybei aiškinti pirmiausia, manau, reiktų paanalizuoti patį anomijos terminą. Anomija – tai universalių, visuotinių moralės normų nebuvimas. Tokia būsena, kuomet žmogus, nesugebėdamas prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, pasineria į abejingumą, apatiją. Taigi anominė savižudybė yra lemiama pagrinde ekonominių svyravimų ir būdinga modernioms visuomenėms. Tačiau pastebėtina, jog individai didžiausių ekonominių nuosmūkių, karo sąlygomis yra kur kas labiau integruoti ir susikoncentravę ties išlikimu, vienas kito palaikymu, bei savižudybių tokiu periodu būna kur kas mažiau. Anominė savižudybė dar grindžiama tuo, kad modernioje visuomenėje ypač išaugo žmonių troškimai, bet ir padidėjo suvaržymų, todėl, negalėdami jų patenkinti, žmonės pasirenka pasitraukti.

Kritika: man visada keistai atrodo teiginys, kad karo metu būna mažiau savižudybių… O gal tiesiog jos mažiau fiksuojamos? Juk kuomet taikos metu žūsta vienas žmogus, tai reiškinys, o karo metu, žunant tūkstančiams dar vieno žmogaus mirtis tėra… statistika… Anominę savižudybę priskirčiau prie… išpuikimo… Žiauriai skamba? Bet tai kaip ir egoistinė savižudybė – perdėtas savęs sureikšminimas (AŠ negaliu prisitaikyti, tai nusižudysiu! – o gal pasistenk labiau?!).

4. FATALISTINĖ savižudybė pasirenkama per prievartą, kuomet iracionaliai nusprendžiama, jog tau nėra kito kelio, nes Jis (Petras Petraitis, Jonas Jonaitis ar Alibaba blablabla) taip pasakė.

Klausimas – o kas sava galva vadovausis?!

Šiaip įdomu, koks post-industrinėje, modernioje visuomenėje vyrauja požiūris apie savižudybes?