Publikacijų archyvas temai »Apžvalgos «

Filmų gausoje, rodos, galima būtų paskęsti. Paspringti nuo prastų, nekokybiškų ir nieko vertų filmų bei nuburbuliuotų jų vandenyne yra labai paprasta. Todėl neįtikėtinai džiugu pasidaro, kai atrandi visoje toje makalynėje ramybės salą, gelbėjimosi ratą, už kurio gali griebtis ir nusiraminti, nes visoje toje gausoje tau pavyko atrasti gerą filmą.

Geras filmas tau neleidžia nuobodžiauti, nesvaido pigių, nuvalkiotų ir normaliam žmogui nė kiek nejuokingų bajeriukų.

Geras filmas tau nekelia pasišlykštėjimo, o nuoširdžiai gąsdina, jeigu jo tokia tikroji paskirtis.

Geras filmas užkabina taip, kad viso veiksmo metu nepaliauji sukęs makaulės, nenuobodžiauji, stengiesi veikti kartu su pagrindiniais herojais, ieškoti atsakymų, klumpi, bet neprarandi vilties išsiaiškinti tiesą. O po visko maloniai spragteli pirštais, nejučia garsiai tarstelėdamas „Tai štai kaip viskas buvo!” Ir galiausiai bėgant titrams tu jauti nuslūgstančią įtampą, šypteli, suvokdamas, kaip stipriai įsijautei į scenarijų :)

Šiandien turėjau progą užkibti ant to palaimos gelbėjimosi rato, ekrane stebėti vingrią ir įtraukiančią scenarijau liniją, nenuobodžiauti, žavėtis bei nuoširdžiai šypsotis pabaigoje paaiškėjus suktybei.

Tikroji padėtis” („State of play„) – tai filmas apie žurnalistą, bloger”ę, kongresmeną, meilės trikampius ir valstybinio lygio aferas. Kiekvienam iš veikėjų yra suteiktas tikslas: žurnalisto personažu tarp eilučių bandoma pasakyti visuomenei, kokia svarbi yra spausdintinė žiniasklaida ypač šiais greito lėkimo laikais, kai pasigavę bet kokią smulkmę „rašytojai” ima garsiai skelbti ne faktus, o nuomonę. Bloger”ių spam”inimas, jų gausa, tas, taikliai filme pasakytas, „pasitaškymas seilėmis internete” taip dažnai neturi jokios vertės, o tik, priešingai, kenkia… (akmuo į savo daržą ;) Na, tikėkimės ne ;) ). Draugai, kuriuos norisi ginti, kurių nekaltumu taip norisi tikėti, kad prisiverti užsimerkti bei užtildyti išlavintą per tiek metų uoslę, bet… neilgam…

Tai geras filmas tiek tiems, kurie tenori garso, veiksmo ir šaudo gaudo :) ir tiems, kurie nori knistis giliau, mąstyti ir ieškoti paslėptų sąryšių, atrasti tai, ko galbūt scenaristas nė neįtarė norįs pasakyti, bet žiūrovas plačiau atsimerkęs vos neapako nuo ryškios žinios šviesos ;)

Įvertinimas: vienareikšmis 10 ;)
11
Rgs
Publikuota temoje: Apžvalgos

Kai žvėriškai norisi kam nors pasakyti – respectux ;)

 Žymos:
 Jūsų nuomonė

Pastaruoju metu vis nepavykdavo „užkibti” ant geros knygos. Nors vasara man visada asociuodavosi su lengvų knygų skaitymu, bet šiemet į rankas pakliūdavo nevykę egzemplioriai. Kai pamąstai, kiek daug pasaulyje knygų. Labai daug gerų knygų. Bet dar daugiau prastų… Pastarųjų vandenyne pasiklysta gerosios ir tu tampi laimės kūdikiu, jei, geisdamas gero skaitalo vakarui, pačiumpi tinkamą.

Šiemet vasara buvo kupinų kupiniausia įspūdžiais, atostogos su kaupu :) Galbūt todėl vasaros skaitalai buvo visai ne atostogiški :) Po kelių nesėkmingų bandymų rasti lengvo, bet nebanalaus, nenuobodaus ir nebuko turinio knygą, nusprendžiau į rankas paimti Liutauro Ulevičiaus ryšių su visuomene vadovą „Kaip tapti žinomam„.

Kaip_tapti_zinomam Knyga ne iš prastųjų. Toks savotiškas PR”o vadovas. Tiesa, šiek tiek su, panašu, kad iš amerikietiškosios kultūros atėjusiu, atspalviu – perskaitęs iš karto tapsi srities žinovu :) Na, bet jeigu saikingai ir protingai vartojant kaip gretutinę, o ne pagrindinę medžiagą, tuomet gali pasisemti tikrai neprastų žinių. Tiesa, daugelis dalykų man lengvai buvo skaitomi ir suprantami dėl to, kad ryšius su visuomene esu išstudijavusi kur kas giliau, kita vertus juk negali būti vienoje knygoje sudėta viskas :) Tokiu atveju ta knyga būtų aukso vertės! Be to, kažkokio aspekto nežinojimas skatina pasigilinti, išsiaiškinti, surasti reikiamos informacijos pačiam, todėl čia įžvelgiu tik pliusus.

Didelis pliusas knygai – pateikiami pavyzdžiai ir jų analizė. Minusas, žvelgiant grynai iš mano politinių įsitikinimų prizmės :) – R. Pakso prezidentinės rinkimų kampanijos liaupsinimas.

Mano asmeniniu požiūriu, tokią knygą viešųjų ryšių specialistui derėtų turėti savo bibliotekoje, po ranka vien tam, kad ji panaši į mažą PR”o enciklopediją, kurioje gali staigiai prireikus susirasti basic informaciją, kažką primiršto prisiminti, užmesti akį ar pasisufleruoti.

Įvertinimas: 8 balai

Puikus rusų produktas, pristatantis visas ekstremaliąsias nardymo šakas – free diving’as, cave diving’as, techdiving’as, nardymas po ledu, medžioklė po vandeniu, pavojinga operatoriaus profesija po vandeniu.

Kokybiški kadrai, profesionalų įspūdžiai ir nuomonės, informatyvus pristatymas – žodžiu, verta dėmesio!!!

Must to see 8-)

Taigi kasmetinio pėsčiųjų žygio, šiemet įgijusio Kęstutaičių pavadinimą, trasų kilometrai įveikti (clap) Tiesa, šiemet jie daugiau simboliniai, bet tokie pat nuoširdūs ir mieli, o gal net kur kas įdomesni, nes buvo puiki proga pakeisti Ruklos apylinkėse nusidriekusias ir puikiausiai pažįstamas trasas į visiškai naują ir nematytą Tauragės apskritį. Beje, tokios gražaus miško jiems nuoširdžiai galima pavydėti :) O energingiausieji žygio metu dar ir pilnas kuprines grybų sugebėjo prisirinkti bei mėlynių atsivalgyti :)

Dalyvių marguma

Dalyvių marguma

Kita vertus didžioji dalis šiųmetinio žygio kilometrų buvo įveikta… registracijos punkte :) Padedant registruoti, informuoti dalyvius. Norisi padėkoti smagiam kolektyvui iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuoto pėstininkų bataliono, su kuriuo buvo smagu dirbti ir vėlyvą vakarą, ir ankstyvą rytą po bemiegių naktų :)

Dirbam dirbam...

Dirbam dirbam...

Dirbam dirbam

Dirbam dirbam

Koks buvo 2009 metų pėsčiųjų žygis?

Trasos driekėsi pačiais pačiausiais, kojų numylėtais miško takeliais :)

Mielos kojom trasos

Mielos kojom trasos

Kontrolės punktų buvo nei per daug, nei per mažai, bet pats tas, kad žygeiviai nenorėtų ir nemąstytų apie sukčiavimą.

Smagiai einam

Smagiai einam

Nors trasoje nešmėžavo aibė medikų brigadų, kaip būdavo ankstesniaisiais metais, bet tai tikrai nebuvo problema, o gal net savotiškas paskatinimas „nesirgti” tinginio liga ir nesuskysti :)

Kažkieno prasto kojinės eina lauk ;)

Kažkieno prasto kojinės eina lauk ;)

Tiesa, ko labai labai pritrūko, tai tualeto, nes bent vieną tikrai derėjo įrengti ir nekankinti žygeivių bei neskatinti pasukti nuo kelio į miškelį ;)

Apgyvendinimas palapinių miestelyje nemanau, kad buvo nepalankus žygeiviams, nes taip tik paskatinta ne sėdėti kambarėliuose, o įsilieti į bendravimo šurmulį, pavaikštinėti po dalinio teritorija, nueiti iki scenos, kur vyko koncertai, ar aplankyti karinės ekspozicijos bei filmų peržiūros.

Palapinių miestelis

Palapinių miestelis

Galbūt buvo savotiško šurmulio ir nevisiško sustygavimo, bet juos visus atpirko nuoširdumas ir puiki nuotaika ;)

Pasiūlymai ateičiai

Šiemet žygis tetruko dvi dienas, priešingai nei visus ankstesnius aštuonerius metus – keturias. Tiesą pasakius, tos dvi dienos yra gal net optimalesnis variantas, nes žygį vykdant vidurį savaitės, o ne savaitgalį, dalyviams kur kas paprasčiau susiorganizuoti laisvadienius ir pan.

Taip pat šiemet siūlyta nemaža įvairovė trasų pasirinkimui – pradedant nuo ėjimo tik vieną dieną (pasirinktinai pirmąją arba antrąją), ir baigiant keturiomis kilometražų kombinacijomis (20+20 km, 20+40 km, 40+40 km ir 40+60 km). Visgi manau, kad derėtų nebesiūlyti vienos dienos ėjimų, nes tai įveda papildomo šurmulio organizaciniame štabe, o jei kas iš dalyvių tenori pasišniukštinėti, tai galėtų padaryti užsiregistravę ir abiems dienoms,o galiausiai, tikiu, užsikabliuotų ir įveiktų abiejų dienų kilometrus ;)

Gal ir derėtų išlaikyti palapinių miestelio tradicijas, nes tai mažina išlaidas bei palengvina organizavimą, o žmonėms puiki proga pasijusti arčiau gamtos :)

Vakarais gal ir nebūtina tų visų lietuviškų pop-muzikos „žvaigždžių” ir „žvaigždučių”, nes šiemet labai puikiai dalyvius linksmino Kareiviškas Tango, bet tuo pačiu derėtų ir nepabėgti su visa aparatūra vos renginiui pasibaigus, o sudaryti galimybę paleisti muziką tiesiog tam, kad dalyviai dar galėtų linksmai ir draugiškai praleisti laiką su nuotaikingu fonu, o ne spengiančia tyla aplinkui.

10
Rgp
Publikuota temoje: Apžvalgos

Taip taip, žinau, kad gerokai pavėluotai, bet tik vakar peržiūrėjom šį filmą. Ir ką? Ogi smagurkas totalus :) Seniai jau nemačiau tokio filmo, kurio metu norėjosi šokti, niūniuoti, dainuoti, trepsėti kojyte, linguoti galvele… :D Žodžiu, ABBA žinojo, kaip reikia dainuoti :)

Nors filmas nepasižymi vingriu ir giliu scenarijumi, yra itin lengvo turinio, bet kartais būtent tokių ir reikia :) Kai nebūtina sekti giliuosius vingius, o pakanka mėgautis nuostabiais Graikijos vaizdais, gaiviom ir tokiom stipriom aplinkos spalvom bei nuotaikinga muzika.

Beje, kartais net atrodo, kad filmas buvo kurtas pagal ABBA dainas, o ne pastarosios derintos į scenarijų (chuckle)

Įvertinimas: lengvas 9 už lengvumą, nuotaikos praskaidrinimą

03
Rgp
Publikuota temoje: Apžvalgos, Laisvalaikis

Taigi dar viena vasara ir dar viena Jūros šventė :) Kadangi šventiškasis jūrinis savaitgalis tapo tradicija, tai šiemet jos irgi negriovėme ir, susipakavę maudymukus bei patogią avalynę vaikštinėjimui, patraukėme į Klaipėdą. Šiųmetinė įdomybė buvo ta, kad nusprendėme ne minti tiesiausiu keliu į Klaipėdą, o pasivažinėti per aplinkui, aplankyti dominančią Platelių raketinę bazę, truputį pažaisti su geocaching’u ;)

Platelių raketinė bazė

Platelių raketinė bazė

Geocaching'as

Geocaching'as

Travelbug'as

Travelbug'as

Taigi du ekipažai smagios kompanijos Klaipėdą pasiekė jau tik vakarėjant :)

Pasiekėme ir tiesiu taikymu patraukėme prie pakrantėje išrikiuotų burlaivių, kurie, mano manymu, buvo pati įspūdingiausia šventės dalis. Pasiekę juos, tikrai nenusivylėme, nes nesižavėti burinių laivų grakštumu, jų stiebais, šaunančiais aukštai į dangų, ramiu pakrantės liūliavimu tiesiog neįmanoma.

Burlaiviais nusėta krantinė

Burlaiviais nusėta krantinė

Gavome progą apsilankyti rusų didžiuliame burlaivyje „Mir”. Didžiulis tai labai didžiulis, bet jo plieniniai stiebai, visur aplinkui supantis metalas kažkokios meilios nuostabos ir pasigerėjimų pliūpsnio nesukelia, nes… nenatūraliai kažkaip atrodo.

MIR

MIR

Pajūrio saulėlydis iš MIR denio

Pajūrio saulėlydis iš MIR denio

Kitą dieną apsilankėme norvegų laive „Serlandet”, kuris mane asmeniškai sužavėjo šimteriopai labiau. Nors buvo ir kur kas mažesnis, bet daug grakštesnis. Mediniai stiebai, medinės kajutės, visos dėžės ir tas tikrasis didžiulis vairas, prie kurio prisiliesti taip ir knieti, o dar labai norisi patogiai atsistoti, užsimerkti ir įsivaizduoti, kad skrodi neaprėpiama akimis vandenyno platybę :)

Serlandet

Serlandet

Sudrumskime ramybę ;)

Sudrumskime ramybę ;)

Serlandet

Serlandet

Kad tikrai nuoširdžiai buvo ruoštasi burlaivių sutikimui, bylojo atnaujintos ir moderniai įrengtos prieplaukos. Širdį glostė regimos tvarkingos krantinės, įrengti patogūs priplaukimai turistų laiveliams, taip reikalingos elektros prieigos, dušai ir t.t. Smagu, kad Klaipėda pasitvarkė ir vėliau galės patogiai priimti norinčius atplaukti, pavyzdžiui, vokiečių turistus ir pan.

Pati Jūros šventė, turėčiau pastebėti, nuvylė. Jei ne burlaiviai, tai nieko ypatingo šiemet neatradome. Žmonių taip pat tikėjausi didesnio srauto, nes gatvės net pasirodė sąlyginai tuštokos. Vat tik prekybininkų kaip niekad netrūko :) Vietomis net atrodė, kad jų daugiau nei pirkėjų :) Ai, tiesa, šiemet atvežė kur kas daugiau įspūdingų atrakcionų, bet tai iš manęs pliusiuko neišspaudžia :)

Visgi šventei švęsti yra svarbiausia gera kompanija ;) o šiemet ją turėjome geresnę nei gerą 8-)

Gera kompanija :)

Gera kompanija :)

P.s. šitoj fotkėj trūksta vienos superinės kompanijos dalyvės – Ievutės! ;)

Šiandien Vilniuje, aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos, vyko iškilminga generolo majoro Arvydo Pociaus skyrimo į Lietuvos kariuomenės vadus ceremonija.

Pats išsamiausias ir puikiausiai atspindintis visą šuolio dvasią bei pojūčius, ekstremalas.lt paruoštas video. Pasimėgaukite ;)

Liepos 25-oji. 5 valanda ryto. Pirmieji žadintuvo signalai ir akys jau atmerktos. Dar akimirką guli, mąstai, mintyse aiškiai dėlioji būsimus pasiruošimo etapus, krūpteli, lakiai vaizduotei sužadinus šuolio akimirkos išgyvenimo pojūčius. Pakartotiniai žadintuvo pyptelėjimai. Praėjo vos penkios minutės, o spėjai tūkstantąjį kartą apmąstyti tai, prie ko buvo eita ilgai, ko buvo siekta atkakliai ir kas šiandien taps realybe – Vilniaus Rope Jumping’o komanda pasieks naują Lietuvos šuolių su virve rekordą, nušokdami nuo aukščiausio Lietuvoje pastato – „Hanner” dangoraižio!

RJ komanda

RJ komanda

Kelios minutės iki 6 valandos ankstyvo, saulėto ryto, o komandos nariai jau būriuojasi „Europos” aikštelėje, su nekantrumu laukdami likusiųjų, nejučia akimis vis prabėgdami dangoraižio pastatu, iš apačios tyrinėdami apžvalgos aikštelę, iš kurios vyks šuoliai, matuodami atstumus iki greta esančių pastatų. Kiekvieno asmeninius apmąstymus nutraukia ryto tylą suskaldantis pasiūlymas – „Na ką, judam?

Netrukus, lydimi, rodos, ore pulsuojančios, energijos srauto, komandos nariai kimba į aibes didelių nešulių. Kartas nuo karto pasigirstantys metalo barškesiai, tuoj pat išspaudžia jaukią šypsenėlę rope jumper‘ių veiduose – jie juk žino, kad ten „kalba” jų numylėta patikimoji įranga. Vyrai įsiręžę tįsia kelių šimtų metrų virvių ritinius ir nešulius, truputį pabambėdami ir šiek tiek pasiskųsdami, kad sunku, bet iš šalies žvelgiant akivaizdu, jog nė nejausdami meiliai glaudžia tas „gyvatukes” prie savęs.

Galų gale visa įranga viršuje – „Hanner” dangoraižio 34-ąjame aukšte. Trumpai akimirkai viskas, tarsi, sustingsta. Nebegirdi miegūstai ošiančio miesto, nebematai plaukiančių pilkų debesų, nejauti vėjo. Trumpai akimirkai atsiduri, tarsi, vakuume, milžiniškoje tuščioje erdvėje, kur tėra tik du dangų remiantys pastatai – „Hanner” dangoraižis ir Vilniaus savivaldybės pastatas. Objektai, kurių pačias neįtikinamiausias detales netrukus apraizgys rope jumper‘ių virvių gyvatės, susegs vėsūs karabinai. Tyla suskyla netikėtai, bet pačiu laiku – tą akimirką, kuomet visi komandos nariai jau yra pasiruošę kibti į darbą. Ir tuomet 34-asis dangoraižio aukštas staiga ima dūgzti tarsi pilnas bičių avilys – šuolių sistemos paruošimo darbai pradėti!

Laikrodis tiksi, darbai verda. Komandos nariai veikia tarsi sustyguotas orkestras, kuriam dirigentas šiuo metu nė nereikalingas, nes kiekvienas atlikėjas puikiai išmokęs savo partiją – turi jam priskirtus darbus, užsiima reikalinga veikla, todėl žavu stebėti sinchroniškai traukiamas virves, aktyvų darbavimąsi jumar’ais, įvairiuose stogo kampuose rišamus mazgus, žvangančius karabinus, sregiamus varžtus… ir viso to, rodos, nė kiek nestabdo bei netrigdo nelauktai iš dangaus pasipylęs lietus.

Po gerų keturių valandų, dar nė vidurdieniui neišaušus, vaikinai jau sulėtina apsukas, stoviniuoja ir tyliai kritiškai vertina atliktą darbą, pasikonsultuodami su kolegomis nuramina iškilusias abejones. Įdomu stebėti juos iš šalies – stabteli, susimąsto, žvilgsniu perčiuožia ore kybančias virves, kritiškai nužvelgia susegtą įrangą, nesąmoningai paliečia mazgus, tarsi tikrindami, tarsi tik norėdami juos pajusti. Dar akimirka ir visų veiduose jau matai pasitenkinimo šypsenos užuomazgas – viskas atlikta idealiai!

Truputis laiko poilsiui, beprotiškai fantastiškai skaniems pusryčiams (juk fiziškai padirbėjus ir praalkus viskas yra šimtą kartų skaniau ;) ), apsilankymui prie Baltojo tilto, kur multi-sporto „Vilnius Challenge” varžybų dalyviai jau atbėga iki šlapiosios trasos dalies – perkėlos per Nerį. Smagu stebėti komandoje dirbančius varžybų dalyvius, tiesiamą pagalbos ranką besiropščiant stačia pakrantės atbraila, šypsenas ir džiaugsmo kibirkštėles įveikus dar vieną trasos dalį bei regimą rūpestį akyse, žinant, jog tai dar toli gražu nėra pabaiga, nes prieš akis dar laukia dviračio minimas ir nemaža atkarpa bėgte. Stebime juos, bet akys vis nukrypsta į priešingoje pusėje esančius dangoraižius. Mes kuo ryškiausiai matome tai, ko dažno praeivio akis nė neįžvelgtų – ore kybančią jau įrengtą sistemą, vertiname pasvyrimo kampą, grožimės šauniai pavykusia „vaza”.

Tačiau rankų sudėjus sėdėti dar nevalia – reikia patikrinti sistemą. Šioji dalis susilaukia nemažo praeivių dėmesio – kai du komandos nariai kopia virvėmis, nuleistomis į „Europos” aikštės vidurį, viršun – ima stoviniuoti iš prekybos centro išeinantys pirkėjai, pro šalį minantys dviratininkai, praeivių kalbos staiga nutyla, o žvilgsniai sustingsta, drąsesnieji apipila klausimais „Kas ir kodėl čia vyksta?

Paskutines kelias valandas, rodos, kažkas nugvelbia, nes nė nepajuntame, kur jos ištirpo. Laikrodžio rodyklėms artėjant prie 17 valandos, „Europos” apžvalgos aikštelė vėl tampa gyvu skruzdėlynu – komandos nariai derina paskutinius pataisymus ir sustygavimus, žurnalistai vikriai sukiojasi aplinkui, fiksuoja įdomiausius kadrus, smalsiausieji persisveria per apsauginę maždaug dviejų metrų sienelę, nedrąsiai pažvelgia žemyn ir virptelėjusiomis kojomis nusileidžia ant morališkai ir fiziškai malonesnio stabilesnio aikštelės grindinio. Po tokio pabandymo akyse sužimba dar daugiau susižavėjimo šuolininkais, besiruošiantieji palydimi pagarbiu galvos linktelėjimu.

Paskutinės minutės iki pirmojo Arvydo šuolio. Visi savo vietose. Nekantrumas dabar jau regimas tik žurnalistų, svečių bei žiūrovų akyse, tuo tarpu komandos nariai spinduliuoja ramybe, pasitikėjimu ir pagarbiu žinojimu, jog viskas vyksta pagal planą.

Arvydas, įsitaisęs ant apsauginės tvorelės atbrailos, pradeda atgalinį skaičiavimą – penki… keturi… trys… du… vienas… Ir tada girdi tik orą skrodžiančios virvės sukeliamą gaudesį, regi laisvai skriejantį šuolininko kūną, pajunti pliūpstelėjančią adrenalino bangą… Į realybę sugrąžina šuolio pabaigą žymintis stabdančiosios virvės truktelėjimas. Ir tik dabar išgirsti apačioje ošiančius žiūrovus, plojimus, susižavėjimo šūksnius. Arvydui nusileidus žemyn, pasipila ne tik esančių aikštėje komandos narių sveikinimai, bet ir publikos plojimai, patapšnojimai per petį ar rankos paspaudimai.

Bet komanda žino – dar nevalia atsipalaiduoti, nes prieš akis laukia Evelinos šuolis.

Nejučia dangoraižio apžvalginėje aikštelėje atsiranda daugiau smalsuolių, sugebėjusių patekti arčiau šuolininkų, stebėti viską kitu kampu. Žurnalistai vėl kimba į darbą, rope jumper’iai susikaupę imasi pasiruošimo darbų, Evelina su šypsena veide, bet akivaizdžiu susirūpinimu akyse ramiai ir net, sakyčiau, truputį pagarbiai ruošiasi šuoliui – kelis kartus patikrina ar patogiai suveržti apraišiai, pertikrina karabinų užsegimus, pasimuisčiusi įsitikina – viskas gerai, įranga prigludo prie kūno tarsi sava oda. Netrunka prabėgti valanda ir kelios akimirkos iki 19 valandos Evelina jau žengia kopėčiomis – aukštai pakelta galva nužvelgia atsiveriančius nuostabius sostinės vaizdus, akimirką įsiklauso į iš aikštės ataidinčius ritmiškai mušamų būgnų garsus, sulėtintą sekundės dalį užsimerkia, giliai įkvepia ir pradeda atgalinį skaičiavimą – trys… du… vienas… Šįkart publika kur kas gyvesnė, nes žino, ko laukti. Plojimai ir palaikomieji šūksniai palydi visą Evelinos laisvą kritimą, vyresnieji žiūrovai šiek tiek susigūžę ir įsitempę stebi šuolininkę, bet galiausiai, savo darbą atlikus stabdomajai virvei, nuoširdžiai nusišypso ir tarsteli „Drąsuolė„.

Čia bandžiau žodžiai perteikti visa, ką išgyvenome tą mums tokį ilgą šeštadienį. Deja, akimirkas perteikti žodžiais sunkoka, todėl bent šuolį rekomenduoju pasižiūrėti čia ;)

P.s. daugiau reportažų apie šį Lietuvos šuolių su virve rekordą rasite čia