Dievinu valstybines šventes. Alsuojančią jose pompastiką, savotišką švelnumą ir nejučia veiduose atsirandančias šypsenas. Kas kartą negaliu atsigrožėti mažytėse putliose vaikų rankutėse sužystančiomis Lietuvos trispalvėmis. Šimtais jų. O palypėjus aukščiau – gal net tūkstančiais

Tokiomis dienomis būna gera ir ramu viduje. Einant šurmulinga gatve norisi šypsotis aplinkiniams, o esant minioje ir užgrojus pirmiesiems iki kaulų smegenų žinomiems patriotinių melodijų garsams, kūnas pats pradeda linguoti į taktą ir taip norisi paimti greta esančius už rankų ir dainuoti. Dainuoti širdimi, akimis ir lūpomis

O trispalvei suplevėsuojant dangaus fone mano akyse ima kauptis ašaros. Nesuvaldomos Ir tik giliau įkvepiu gaivaus oro, užpildau pilnus pilnutėlaičius plaučius ir akimirkai užsimerkiu tam, kad pajusčiau, kaip gera, jog esu Čia, jog esu Lietuvoje, jog esu LIETUVAITĖ.

Metai iš metų modama palydžiu prospektu žygiuojantį kareivių paradą – nekintantį, ritmingai tuksintį į gatvės grindinį, pasitempusį ir neatplėšiamai žvelgiantį pirmyn. O smagiausia stebėti jaunus tėvelius, pritūpusius apglėbti savo atžalų ir tyliai asmeniškai kiekvienam pasakojančius kažką tokio svarbaus. O ar pastebite, kokios nuoširdžios ir spindinčios vaikų akys būna beklausant ramaus, artimo ir pažįstamo balso bei užvertus galvytes aukštyn stebint praplaukiančią jūrą karių?

Dievinu valstybines šventes. Jose esantį energijos ir geros savijautos užtaisą. Pakylėjimo jausmą, kurį linkiu atrasti kiekvienam. Nebambėkime, kad kažkas ne taip, kad galėtų būti kitaip. Nenusivilkite tuo, kad kiekvienais metais minėjimai vyksta pagal beveik 100%  nekintantį scenarijų, sugebėkite atrasti tame privalumų. Juk yra dalykų, kuriuos taip trokštame išlaikyti nekintančiais – meilė artimam žmogui, tėvų šypsnis tau sugrįžus namo po ilgo nesimatymo, jauki kavinukė su pačia skaniausia kava po, rodos, šimtmečio neprapuolusi, tebesanti ten pat… o valstybinių švenčių metu aš noriu vėl ir vėl suprast, jog mane užplūsta tas nuostabus pasididžiavimo jausmas, užgniaužia gerklę šypsena, sumišusi su šiltomis akyse besikaupiančiomis ašaromis…

Harmonijos ir nuoširdaus šypsnio, užplūdus suvokimui, jog gera, kad esate čia ir dabar šią kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną!