Ar susimąstote kartais, kaip toli mes pažengėme? Aš susimąstau. Tikrai, būna dienų, kai imu į rankas mobilųjį telefoną ir mąstau, o kaip gyvendavome tuomet, kai jų nebuvo?

Tik pamąstykite, laukiate, trepsite, nekantraujate, kolega vėluoja jau… 15 minučių. Per tą laiką sugebėjote jam paskambinti kokius… 3 kartus? Tarsi nuo jūsų skambinimo jis greičiau atsirastų sutartoje vietoje Na, bet tuoj pat atkirstumėte, kad žinojimas, kur jis, kokioje vietoje, kaip toli ir t.t., jums suteikia informaciją, kuri palengvina laukimą (ar tikrai?.. Ar tikrai lengviau laukti žinant, kad jis yra kažkur pakeliui? Juk ir po pirmojo skambučio pasidarė aišku, kad žmogus vėluoja, bet atvyksta, yra pakeliui, o ne pamiršo ar nusprendė suvetuoti susitikimą Bet ne, prireikė dar dviejų pasitikslinimo skambtelėjimų ). O kaip būdavo anksčiau? Kai vienintelis telefonas būdavo namuose…

Prieš išbėgant iš namų geriausiu atveju dar kartelį skambtelėdavai kolegai paklausti, ar jis jau irgi ruošiasi. Tuomet įsispirdavai į batus ir drąsiu žingsniu iškeliaudavai. Pasiekęs sutartą vietą, laukdavai. Mindžikuodavai pirmyn ir atgal, skaičiuodavai praskrendančius paukščius ar stebėdavai lesinamus balandžius, o gal tuščiai vėpsodavai į pravažiuojančias mašinas ir t.t. Žodžiu, darydavai beveik tą patį, ką darai dabar, bet neskambindavai n kartų, nesitikslindavai ar jis pakeliui, ar jau netoli, ar jau visai visai netoli

O pastebėjai, kad anksčiau ir žmonės buvo punktualesni Rimtai, kažkodėl taip būdavo, kad susitarus susitikti 14 valandą, žmogus ir atvykdavo apie 14 valandą, pavėlavęs ar net suskubęs 5-10 minutėlių. O dabar mes visi vėluojame, visi neturime laiko, visi pakeliui dar sumąstome sutvarkyti šimtąjį trečią reikaliuką ir neįvertinę to, kad ir ten taip pat neturės laiko mums greitai pagelbėti ir užlaikys mus, dažniausiai galiausiai vėluojame. O tada pakeliui daug daug kartų skambiname patys ir atsiprašinėjame, kad vėluojame arba mums skambina ir ragina paskubėti, tarsi ir taip neskubėtume

O šoktelėkime dar toliau, į tuos laikus, kai eidavo į paštą skambinti Lūkuriuodavo, kol operatorė klyktelės būdelės numerį ir tuomet galėsi priglausti prie ausies nučiupinėtą ragelį ir išgirsti taip laukiamą balsą, pasakyti tai, ką jau šimtus kartų permąstei trūnydamas eilėje

Bet tuomet skambutį vertinome. Kaip ir daug dalykų, kurių turime mažai arba turime retkarčiais, tuomet juos labai labai vertiname. Na, tarkime atostogas šiltuosiuose kraštuose Jei jas turi kartą į… trejus metus… tuomet tuos saldžius meilius prisiminimus išnarstai po kaulelį, myluoji, čiūčiuoji, apklostai svajonių užtiesalais Žodžiu, juose maudaisi kiekvieną kartą, kai nori mielo prisiminimo. O jei atostogos prie žydrųjų vandenynų krantų yra kiekvienos vasaros rutina… tuomet ji ir tampa rutina, praranda tą savo pirmąjį susižavėjimą.

Na, gerai, nebūkime perdėti pesimistai ir nepulkime kalbėti vėl ir vėl apie tą žmonių persisotinimą vartojant Juk norėjau priminti tą garsą, kuomet sukdavai telefono žiedą iki caktelėjimo ir atleidus klausydavaisi traksėjimo trunkančio, rodos, amžinybę, jei tekdavo sukti nulį arba vos akimirką, renkant vienetuką Ir kaip nebūdavo pikta luktelėti, nes turėdavai laiko stebėti… Stebėti aplinką, pamatyti to, apie ką, rodos, nė nesusimąstytu, analizuoti praeivių gyvenimus ir spėlioti, apie ką jie dabar galvoja, kas jiems nutiko, ką jie veikia gyvenime. Turėdavome laiko grožėtis, o ne tik bėgti…

Ei, jei kitą kartą pastrigus ryšiui užtruks trumposios žinutės siuntimas, nesinervink suprask, juk ji turi tiesiogine ta žodžio prasme nukeliauti į kosmosą O kelelis tai tolimas