Virš Lietuvos laukų besileidžiantis saulės burbulas, rodos, padengė raudona skraiste visą ką aplinkui. Ritmingas traukinio ratų bildesys ramino, truputį migdė ir ragino pasinerti į prisiminimus, apmąstymus. Seniai nebekeliavau traukiniu ir jau buvau veik pamiršusi šį malonų jausmą – prislopintą keleivių šurmulį, rodos, į kiekvieną kampelį įsigeriantis traukinio bildesys ir nuostabūs Lietuvos vaizdai, plaukiantys pro šalį. Šįkart mąsčiau apie kaimynus

Mėgstu vakarais stebėti daugiabučius, tuos gyvus skruzdėlynus, kupinus savų svajonių, minčių, iliuzijų, troškimų, kunkuliuojančius savuose darbuose, pasinėrusius į savą veiklą. Aš užaugau viename iš tokių žmogiškų skruzdėlynų, niekada iki studijų laikų nepajudėjau iš ten, kur prabėgo mano vaikystė bei paauglystė. 18 metų, praleistų viename kieme – su kuo tai jums asocijuojasi? Aš pažinojau visus ilgo penkiaaukščio gyventojus, žinojau, kas augina šuniuką, o kas turi katytę, kiekvieną naują gimusį vaiką mes, mergaitės, iščiūčiuodavome kieme, su pasimėgavimu ir vaikišku pasipūtimu vaidindavome mamas, kai jaunosios mamytės paprašydavo kelioms minutėms prižiūrėti jų mažylius, kol jos subėgios į parduotuvę. Namuose kepant sausainius ir pritrūkus stiklinės cukraus ar vieno kiaušinio niekas nebėgdavo į parduotuvę, juk kur kas paprasčiau pasibelsti į vieno iš kaimynų duris ir paprašyti paskolinti. Taigi daugiaaukštis gyvenamasis lizdas man visada siejasi su kaimynyste, kur yra aktyviai bendraujama, dalinamasi savo džiaugsmais, kartu švenčiami gimtadieniai, pažymimos vestuvės ar išleistuvės ir lygiai taip pat dalinamasi sunkumais – minimos laidotuvės, netektys, sprendžiamos užgriuvusios bėdos.

Taip yra mano tėvų name, mano vaikystės irštvoje Tačiau to nerasi naujakurių daugiaaukščiuose. Netgi priešingai tuose naujumu tviskančiuose aukštuose pastatuose tvyro kažkokia… vėsuma. Tarsi ofisinė įtampa laiptinėse, kur kaimynai prasilenkdami galbūt pasisveikina, o gal tik greitai prasilenkia net nepakeldami akių. Man tai keista. Aš paprasčiausiai prie to nepripratusi… Viena vertus galbūt reikia laiko, kad užsimegztų kaimyniniai ryšiai, kita vertus galbūt senuosiuose namuose tie šilti ir jaukūs santykiai tarp visiškai svetimų ir nepažįstamų žmonių užsimezgė dėl buvusios socialistinės santvarkos, kur žmonės paprasčiausiai buvo vienodinesni, artimesni. O dabar naujakuriai gyvena tarsi miesto vienkiemiuose – kiekvienas grįžęs vakare po darbo, neria į savo butuką, užsidaro duris, užrakina šimtus spynų ir pasijunta savame pasaulyje, visu garsu paleidžiama muzika, vidurnaktį pradedami stumdyti baldai, patį ankstyviausią šeštadienio rytą viršuje gyvenančių kaimynų mergaitė ima šokinėti per šokdinę, sukeldama nesuvokiamą tokiai mažai mergytei triukšmą… Dabar žmonės paprasčiausiai nepaiso to, kad gyvena butuose, o ne privačiuose namuose. Kiekvienas nori jaustis viršesniu ir paprasčiausiai nenori taikstytis su kitų egzistavimu šalia jo… Keista. Nesuvokiama man.

Taigi tolstame vieni nuo kitų. Svajojame apie nuosavus namus, atvirus plotus ir erdves, skirtas tik tau ir tavo asmeniniai veiklai. Besvajodami nejučia tai perkeliame į butukus, į daugiaaukščius namus. Pavargę darbuose nuo spaudimosi ankštame biure su aibe bendradarbių, grįžę namo sau sakome „Juk čia mano namai, tai kodėl negaliu daryti to, ko noriu?!” ir kalame muziką visu garsu, nepaisydami kaimynų gyvenimų. O kitą rytą laiptinėje prasilenkdami net akių nepakeliame ir visiškai ignoruojame tuos žmones, kurie gyvena greta mūsų, nes vis dar tebesijaučiame ar tebenorime įsivaizduoti gyvenantis savo nuosavame, atskirame name.

Aš taip pat svajoju gyventi nuosavame name, rytais gerti arbatą saulės nutviekstame kieme, žaisti krepšinį su vaikais mažutėje aikštelėje prie garažo, prižiūrėti mažytį gėlynėlį ir t.t., bet kartais susimąstau, jog tuomet labai labai pasiilgčiau to jaukaus daugiaaukščio gyvenimo, kurį randu savo tėvų namuose – ryte su chalatuku nušlepsėti pas kaimynę arbatos ir kartu gaminamų pusryčių, to bėgimo per visus penkis aukštus, pritrūkus žiupsnelio druskos, vietoj to, kad lėktum į parduotuvę :), stalų ir kėdžių skolinimo per šventes, o tuomet papildomo antros dienos šventimo atsiimant savo baldus :), visų kaimynų vaikų klegesio kieme ir vaikiškai skardaus bene choru išdainuojamo „Laba diena!” tau praeinant pro šalį

Gyvendamas daugiaaukštyje tu turi mažiau savo asmeninės erdvės, bet esi žmogus tarp žmonių, tavo gyvenimas yra dalis kitų gyvenimo, tokio artimo ir žinomo tau pačiam. Gyvendamas miesto skruzdėlyne esi bendruomenės dalis, kas yra taip įprasta ir reikalinga žmogui.