Žymų archyvas » Venera «

07
Rgp
Publikuota temoje: Dienoraštis

Žmogų, kurio nesupranti, esi linkęs vadinti ateiviu. Ateiviu, nes jis kitoks, jis elgiasi kitaip, mąsto kitaip, stebi ir analizuoja aplinką kitaip bei išvadas padaro kitokias. Kitokias, nei prieini tu, todėl tau atrodo, kad neteisingas, nes kiekvienas iš mūsų esame linkę manyti, jog esame patys teisiausi, kad ne veltui pragulėjome atmerktomis akimis tas bemieges naktis, prazulinome skyles kiliminėje dangoje marširuodami pirmyn ir atgal, sukramtėme ne vieną tuziną tušinukų ir vos sprando nenusisukome mąstydami, mąstydami, mąstydami ir vis ieškodami atsakymų į klausimus…

Dėl ko dažniausiai ginčijasi vyras su moterimi? Dėl skirtingo požiūrio. Dėl to, kad tą patį aspektą jie mato skirtingai. Žiūri į vieną, o mato du dalykus, nes vienas kitam jie yra ateiviai, anot sparnuoto posakio, vienas iš Marso, o kitas iš Veneros. Todėl ir nesusikalba. O norėtų, taip dažnai norėtų išvengti bereikšmio barnio.

Vyrai_moterys

Žvelgiau į padrikai mamos mosuojamas rankas, nepaliaujamai judančias lūpas, apsiblaususias iš pykčio, susiliejusio su liūdesiu akis ir tylėjau, o taip norėjau paklausti – „Mama, negi per tiek metų tu dar nesupratai, kad jis to nedaro tyčia, jis paprasčiausiai mąsto kitaip?” Norėjau paklausti, bet nepaklausiau, nes jai reikėjo ne mano klausimų, o tiesiog išsilieti. Bet vėliau namo grįžau šypsodamasi :)

Rytas. Maloniai apsimiegojusi kiūtinu į vonią. Valiūkiškai mirkteliu kūtvelai veidrodyje ir pradedu rytinę undinėlės ceremoniją. Po kelių akimirkų, prabudinta ledinio vandens, pastebiu aptaškytą, purviną kriauklę. Šypteliu. Taip, ne užsiplieskiu ir nepradedu mąstyti, koks jis nevaleika, o šypteliu :) Nuoširdžiai nusišypsau, baigiu praustis ir ramiausiai išeinu iš vonios kambario. Ne, netrinkite rankučių manydamos, kad aš jau rezgu planą patikrinti, kiek tai tęsis, o vakare tikriausiai pratrūksiu, nes tas nevaleika nė nepastebės ir nė nesiruošia susitvarkyti po savęs. Tai jūs taip manote, o aš ne.

Visų pirma, žinau, kad pasaulis nesugrius dėl to, kad mano vonios kambarys 24/7 netviska tarsi naujausioje antibakterinių valymo priemonių reklamoje. Pasaulyje yra ir kur kas svarbesnių dalykų. Antra ir svarbiausia, aš žinau, kad jis to nepaliko tyčia. Žinau, kad jei jis būtų pastebėjęs, atkreipęs dėmesį, jis tikrai būtų nuvalęs. Sakysite, jie, vyrai, to tyčia nepastebi? Visai ne. Paprasčiausiai, jie yra iš kitos planetos… :) Kurioje rytais prausiantis ne skanuojama aplinka ir akimis ieškoma mikrobų pėdsakų, o planuojami dienos žygdarbiai bei dėliojamas genialiausias kovos planas, nes šiandien dar viena diena tinkama užkariauti pasauliui :) Jie iš tos planetos, kur į gniužulą susukti marškinėliai spintoje neatneša pasaulio pabaigos, nes į gatvę galima išeiti ir susiglamžius, juk nieko blogo nenutiks, juk nepaklupdys už tai priešais giljotiną.

Aš žinau, kiek nedaug reikia iki ramybės ir pilnatvės namuose – paprasčiausio suvokimo, kad vyrai nėra blogiečiai ir jie nekuria visą parą planų apie tai, kaip čia dar mus sunervinus ir kaip čia kuo labiau apdergus namus. Ne, jų galvose knibždėte knibžda kitų minčių, o tokių planų jie nė sapnuote nesapnuoja.

Žinoma, būna dienų, kai po skanių ir aromatingų pietų pakilusi nuo stalo žvilgteliu atgal ir pamąstau, kad, na, galėjo ir nubraukti su pašluoste tuos trupinius po savęs. Bet jūs net neįsivaizduojate, kaip palengvėja sau pasakius, kad dėl to pasaulis negriūna! Ir tai nepalyginamai geriau už tą jausmą, kuris būtų atėjęs, jeigu pasilegtumėte priešingai ir leistumėtės būti užvaldytai piktų juodų minčių apie tai, kaip jis jūsų negerbia ir kad jūs tikrai žinote, jog jis taip elgiasi tyčia…

Dažna moteris stovėdama virtuvėje pyksta, kad „jis ją pavertė boba prie puodų”. Vos parašius šiuos žodžius, prunkštelėjau. Juk nei vienas, nei vienos (na, gerai, gal yra labai retų atvejų, bet juk kiekviena taisyklė turi išimčių) prievarta nestato prie puodų, nerakina grandine prie virtuvinio stalo ir nestaugia pusdienį, neleisdamas nė kojos iškelti iš virtuvės. Juk gaminimo imamės pačios! Taip, pačios pradžioje su neapsakomu malonumu veik valso žingsneliais sukamės virtuvėje, trokšdamos pagaminti ką nors gardaus, palepinti savo išrinktąjį. Ir taip elgiamės tol, kol pačios sau įperšame mintį, kad kito maisto jis nevalgys, kad be mūsų jis iš viso nepavalgys, kad mes privalome gaminti. Cha! Pavalgytų. Gal ne taip skaniai, gal ne taip kvapniai, bet badu juk tikrai nei vienas nemirtų :) Mes pačios save pastatome prie tų puodų. Bet tai nėra blogai, blogai yra tai, kad dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių pykdamos ant savęs kaltiname juos.

Kiek nedaug reikia iki mėgavimosi gyvenimu – paprasčiausio suvokimo, kad viską, ką darome, iš tikrųjų darome pačios dėl savęs, o ne dėl jo, dėl svečių ar dėl galinčių netrukus atvykti tėvų. Jei mums pačioms taip norisi palaikyti nepriekaištingą švarą namuose, tai ir darykime tą pačios dėl savęs bei nepykime, kad kitiems to galbūt nesinori. Jei trokštame skanių, aromatingų, garuojančių pietų, o ne pusgaminių, tai ir gaminkime dėl savęs, o ne dėl to, kad jei mes dabar nepagaminsime, tai jis numirs badu. Mąstant paprastai, nekuriant sąmokslo teorijų bei sabotažo planų, pasaulis pasidaro toks nuotaikingai mielas!

Vieniems prireikia nedaug laiko, kad tai suprastų, kitiems tenka kiek pavargti, treti nugyvena gyvenimą to taip ir nesupratę, bet jei vieną dieną ateina nušvitimas, tai apie grįžimą atgal nė nebesusimąstai.

P.s. čia dar kartą pakartojantis visiems žinoma, bet reto pripažįstamą garsiai tiesą pamąstymas, kurį radau naršydama iliustracijų.