Visada labai laukiu vasaros. Spėju, menka čia naujiena Visi jos laukia Bet kiekvienas, tikriausiai, laukiame dėl savų priežasčių. Ramiais ir tamsiais žiemos vakarais svajoju apie ilgai netemstančius vasaros vakarus, kuomet net laikrodžiui artėjant prie pusiaunakčio, gali sėdėti ant iš lėto vėstančios žemės, kedenti basomis kojomis žolę ir garsiai juoktis Į kiemą įsiveržus gaiviam pavasariui, su nekantrumu pradedu laukti tos akimirkos, kai galėsiu miegoti palapinėje Taip, nekantriai laukiu kada galėsiu iškeisti lovą į tą plonyčio audeklo skiautę ir minkštą miegmaišį, paklotą ant kietos žiemės. Kaip gera pabusti vos pradėjus švisti rytui! Žvelgti į mažyčius rasos lašelius, susikaupusius ant palapinės sienų, klausytis paukščių giesmių, prasegti įėjimo užtrauktuką ir stebėti rasa padengtą žolę. O tas kvapas! Tas gaivus oras, kuris užpildo tavo plaučius, tarsi patekdamas į kiekvieną kūno dalelę… Kaip gera rąžytis rytais išropojus iš palapinės

Labai laukiu vasaros ir dėl laužų. Vakaro skraistei užklojus žemę, taip gera stebėti liepsnos liežuvėlius, plevenančius tamsoje, žaidžiančius ir tarsi šokančius kažkokį savą ritualinį šokį.

Mėgaujuosi netgi vasaros lietumi! Tai tikriausiai vieninteliai kartai, kuomet man patinka lietus Tas toks gaivus, žemę pagirdantis ir kūną atgaivinantis vasariškas lietus. O maudynės ežere pilant vasariškam lietui!!! O, kaip aš to laukiu vėjuotais ir atšiauriais rudens vakarais… Kuomet karštą vasaros dieną palydi gaivaus lietaus lašai, krykštaujant nusimeti rūbus ir neri į meiliai kviečiantį, gundantį ežero glėbį… Vanduo… mano stichija…

Uogos Taip, uogos skatina laukti vasaros Labiausiai – mėlynės Nueini į mišką, randi pievutę, įsijauti ir nė nepajunti, kaip nusidažo lūpos mėlynu gamtos lūpdažiu Žvelgi į savo pirštus ir plauk neplovęs, o jie vis tiek mėlynuos dar kelias dienas, bet tau nė motais, juk – vasara!

Vat todėl ir dar dėl šimto milijono priežasčių aš laukiu vasaros O jūs?