Dardi šurmuliuojančiomis Kairo gatvėmis, akys vos spėja skaičiuoti automobilių būrius, kuriuos, nesvarbu ar jie patys naujausi mersai, ar senučiai suplukę nenusakomos markės laužai, vienodai išrikiuoja raudonas šviesoforo signalas. Dairaisi pro kiek papilkėjusį nuo dulkių (visgi esi šalyje, kurios 95% teritorijos sudaro dykumos ir išvengti smėlio dulkių būtų truputį nerealu…) langą ir pasąmonėje suvoki, kad tai miestas, kur nenorėtum žingsniuoti viena gatvėmis… nesijaustum saugia turiste…

Kairas, turintis dieną 200 000 000 gyventojų, o naktį jau „tik” 18 000 000, nes 2 000 000 atvyksta tik dirbti į sostinę, pribloškia skurdu – lūšnynų vaizdai baugina, bet kartu priverčia vėl ir vėl iš naujo permąstyti, kaip mes gyvename ir ką mes turime…

Kairo lūšnynai

Bet… dėka vairuotojo, kuris būdamas vietinis akivaizdu, jog išmano man, kaip vairuotojai, sunkiai suvokiamas kelių eismo taisykles, galiojančias šitame pasaulio kampelyje mes visgi pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą – Nacionalinį Egipto istorijos muziejų!

Deja, viduje yra uždrausta fotografuoti, todėl teks pasitenkinti trumpute mano jausmine išraiška … Wow!… Rimtai, apsilankyti tokioje vietoje, tai ne nueiti į… Vilniaus ar Kauno „Akropolį” Vaikštai tarp visų tų aibės faraonų, jų žmonų, artimųjų, numylėtinių augintinių sarkofagų, tarp tų gėrybių, neįtikėtinai puikiai išsilaikiusių papuošalų, namų apyvokos rakandų ir… negali patikėti, jog visa tai yra senosios istorijos dalis! Jog tai… tikra, o ne tik aprašyta istorijos vadovėliuose! Negaliu nusakyti virpuliuko, kuris kirbėjo viduje, regint Tutanchamono sarkofagą bei gėrybes iš jo kapo… Nesvarbu, kiek žinai istoriją, bet nuvykti ir pamatyti Nacionalinį Egipto istorijos muziejų privalu O gyvenant Egipte nestudijuoti ir nesidomėti istorija tikriausiai neįmanoma

Next STOP – aliejinių kvepalų fabrikas.

Na, taip jau yra, kad kai važiuoji su turistine grupe, tai negali tiesiog imti ir eiti ten, kur norėtum, arba neiti ten, kur nenorėtum. Esi priklausomas nuo gido. Tampi turistinės kompanijos suplanuoto scenarijaus dalimi… Kad ir kaip ryžtingai buvau nusiteikusi nepirkti nė vieno buteliuko tų aliejukų, na, arba nupirkti tik vieną mamai masažams (matyt, ne taip jau ir ryžtingai buvau nusiteikusi ), tai galiausiai išėjome su keturiais butelaičiais

Ir galiausiai išsvajotosios piramidės! Tą akimirką, kai atsistojau priešais jas, lėtai kylau žvilgsniu grublėta, nutrupėjusia siena, vinguriavau įtrūkimais, suvokiau, kokia mažutė ir gležna esu priešais jos didybę ir masyvumą… Kiekvienas akmens blokas yra laikomas žmonių prakaito ir aukų kraujo, sulipintas nepamatuojamos žmonių valios pastangomis, ryžtu, užsispyrimu ir buvusiu vieninteliu tikslu kasdienybėje – išgyventi, nežlugti, nežūti, pabaigti šį didingąjį paminklą faraonui…

Pamenu visus tuos aibę žmonių, kurie grįžę iš Egipto liete liejo savo nusivylimą piramidėmis, aiškindami, kad žlugo jų įsivaizdavimas ir smuko piramidžių didybė jų akyse… Jie meluoja!!! Piramidės YRA didingos!!! Man jos paliko neišdildomą įspūdį.

Pozuojam

Reklama

Gaivaus vandens gurkšnis dykumoje...

Ir dar viena stotelė – Sfinksas. Įėjimo į piramides sergėtojas, žavus benosis … liūtukas Čia prasidėdavo faraono kūno kelionė į kitą pasaulį – mumifikacijos procedūra ir ritualinis kelias link piramidžių.

Sfinksas nuostabios poros fone

Ačiū, mielasis, už nuostabią kelionę, kuri tai, kas atrodė tik istorijos vadovėlių iliustracijomis, pavertė realybe