Jau senokai nerekomendavau skaitytinų knygų. Toli gražu ne dėl to, kad pati neskaičiau. Ne, priešingai, skaičiau veikiau daugiau nei įprastai, nes pastaruoju metu namuose šiugždėjo vienu metu skaitomos kokios 5-6 skirtingos knygos Skirtingai veiklai – kambariui, voniai, virtuvei, pertraukoms ir pan Bet jos visos buvo labai jau… man asmeniškai į klausimus atsakančios, tai tokių rekomenduoti nematau reikalo Visgi pertraukėlėms sukrimtau viena populiariąją, kurią įvertinti derėtų

„Gomora” skaitant derėtų laikyti vadžias. Ką turiu omeny? Ogi skaityti sau nuolat primenant, kad tai nėra autoriaus fantazija, tai nėra „Sopranų” scenarijus ar pan., tai tikra, realu, tai – faktai! Kad ir kaip kartais neįtikinamai skambėtų, bet visa tai… deja, tiesa…

Rami kalba, rodos, girdimas sausas tonas kalbant apie mirtį, smurtą, žudynes, skerdynes… drasko akis ir šiurpina, bet… tai jų, gyvenančių tenai, kasdienybė… Žinau, kad norėtųsi užsiliūliuoti fantazijų pasaulyje ir nerėgėti realybės, bet… gyvename juk čia, tai derėtų ir suvokti, kad vyksta aplinkui. O greta, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, „vaikinukus treniravo nebijoti ginklų, apvilkdavo liemenėmis ir tada į juos šaudydavo. Vien tik liemenės nepakako, kad asmuo nepabėgtų pamatęs į save nukreiptą ginklą.” Tai sakote, bijote vorų? Gal šokam į jų kupiną vonią?.. brrr…

Žiūrite žinias ir šiurpstate, kad vat visai netoli kaiminystėje vėl žuvo žmogus. O štai autostradoje avarijoje užsimušė du nepažįstamieji. Baisu… Sutinku, šiurpina… O štai Roberto Saviano paskaičiavo, kad „trys tūkstančiai šeši šimtai mirusiųjų nuo tada kai” jis gimė… Daug? O gal tik statistika?.. Juk visi mes esame natūralūs egoistai ir šiurpina tik tada, kai negero kas vyksta mums, mūsų artimiesiems, mylimiems žmonėms, o visa kita tėra… faktai, skaičiukai, žinios… „Kai mirštama gatvėje, aplinkui vyrauja siaubingas triukšmas. Netiesa, kad mirštame vieni. Mirštame su nepažįstamais veidais prieš nosį, žmonėmis, kurie liečia rankas ir kojas norėdami suprasti, ar šis kūnas jau lavonas, ar verta kviesti greitąją pagalbą.” Liečiančiais iš… smalsumo… ir savotiško pasitenkinimo, kad ten guli ne jis, ne jo artimas, ne jo draugas…

Pasaulis – tai kovos ringas. „Progos šiuose kraštuose ne pasitaiko, bet yra plėšiamos dantimis, perkamos, kasamos iš po žemių. Progas reikia išsikovoti jėga.” Kova – tai kasdienybė…

Įvertinimas – 7. Nes visgi tai yra tolima mums, mūsų kultūrai, mūsų mentalitetui ir tai nori nenori panešėja į autoriaus fantaziją… Bet tai tik mano asmeninė nuomonė