Šį sekmadienį pašventėme kultūrai. Ir ne bet kokiai, o klasikinės muzikos nuostabiam koncertui, kuriame skambėjo jungtinio choro iš Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos, penkių solistų balsai bei Lietuvos kamerinio orkestro įstabiai atliekama muzika.

Paminėti Tarptautinę baltosios lazdelės dieną choras „Vilnius“, kuriame, beje, dainuoja ir mano mama , pakvietė muzikos mylėtojų pripažinimą pelniusius Upsalos katedros (Švedija) ir Olštino kultūros centro (Lenkija) kamerinius chorus. Jungtinis trijų šalių dainininkų ansamblis ir internacionalinis solistų kvintetas atliko J. S. Bacho Mišias h-moll. Didžiausių muzikos autoritetų manymu, tai pats didingiausias ir giliamintiškiausias visų laikų muzikos kūrinys.

Kalbėti apie mišias bei vertinti tokį kūrinį Dievą netikinčiam asmeniui yra sunkoka. Tačiau į koncertą jokiais būdais nebūtina žvelgti tarsi į bažnytines apeigas – tai meno, vertės ir pagarbos jausmą žadinančio chorų susidirbimo, skaidraus ir tyro solistų balsų skambesio bei kvapą užgniaužiančio orkestro virtuoziškumo darinys.

J.S. Bacho Mišios h-moll yra XVI a. Venecijoje gimusio koncertinio tipo mišios, laikomos baroko epochos šio žanro šedevru. Teigiama, jog pirmosios busimų mišių dalys buvo sukurtos XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais valdžiusiems Saksonijos kiurfiurstams Augustui II ir Augustui III, kurie pasižymėjo didele parama muzikos, poezijos ir tapybos pasauliui. „Kyrie” – tai tarsi malda mirusiajam Augustui II, o „Gloria” – tai Augusto III šlovinimas.

„Didžiulį dangiškos vaivorykštės spindėjimo įspūdį palieka J. S. Bacho Mišios h-moll. Jose, kaip ir Pasijose pagal Matą ir Joną, kalbama apie svarbiausias būties tiesas, apie krikščionišką meilę, apie Dievą ir žmogų. Pasijose pateikta Kristaus žemiškojo gyvenimo istorija, jo kančios ir mirtis. Užuojautos ašaros, dvasinis sukrėtimas ten atspindi mistinį susiliejimą su Dievu per jo meilę. Nieko panašaus nėra Mišiose. „Tai neperregimas ir aklinas sferinis statinys“ (O. Mandelštam). Arijos, duetai, chorai nesuteikia galimybės užjausti Dievą kaip kenčiančią, mirtingą ir artimą žmogui būtybę. Milžiniško kūrinio prasmė paslėpta nuo klausytojų. Akinanti šviesa, spindintys trimitų tembrai, žėrintis D-dur. Nepermatomas šviesos žiedas, akinantis Dieviškosios esybės spinduliavimas, apjuosiantis absoliučią tamsą. Pagal vokiečių mistikos tradiciją Dievas yra nemateriali substancija – aukso spindesyje švytinti šventenybė…“

(N. Eskina)

Klausantis apie 120-ies žmonių atliekamus kūrinius, trumpam užgniauždavo kvapą, akimirkomis akyse suspindėdavo ašaros, nes švelniai ir labai atsargiai išdainuotos aukštosios natos suvirpindavo sielos arfos stygas… Bene nuoširdžiausiai žadą atėmė jungtinio choro atlikta Qui tollis pecata mundi – taip atsargiai, taip švelniai, taip minkštai tyliai atliktas kūrinys negalėjo nesužadinti pagarbos.

Solistė Asta Krikščiūnaitė padovanojo nepakartojamų akimirkų klausytojams, paleisdama į laisvę tyro balso arijas pleventi filharmonijos salėse, užsukti į pačias atokiausias kerteles, pažadindama kiekvieno klausytojo širdyje tauriausius jausmus ir gražiausius prisiminimus.

Tuo tarpu solistas norvegas Steina Skjervoldas privertė publiką atidžiai klustelėti, galbūt net šiek tiek prisimerkti ir šyptelėti, nes toks nuoširdus ir akivaizdžiai patenkintas bei atsipalaidavęs solistas negali nesužavėti klausytojo.

Labai sunku buvo klausyti solistės Dalios Kužmarskytės. Labai norėjosi šiek tiek kumštelėti ją ir paprašyti pakelti papkę kiek aukščiau, išsitiesti, kilstelėti smakrą ir išlaisvinti akivaizdžiai girdimą, bet slepiamą, užrakinamą ir nepaleidžiamą stiprų balsą. Galbūt bijodama, nedrąsiai jausdamasi ji tarsi gūžėsi po filharmonijos skliautais, tarsi kiek slėpėsi už dirigento ir orkestro, palikdama tuštoką ir ne iki galo atliktų arijų pojūtį. O sunkiausia buvo klausyti tų neištariamų ir tarsi gromulojamų žodžių, kurių ištampymas priminė tąsiai pilamą kalėdinį kisielių. Girdėjau tą stiprų balsą, girdėjau jo šauksmą giliai krūtinėje ir taip norėjau koncerto metu išvysti jo išlaisvinimą, užsimerkti ir būti nuplikytai jo sale nuvilnijančios bangos.

Taigi dvi su puse valandos trukęs koncertas prabėgo greičiau, nei buvo tikėtasi, o, anot vieno kolegos, iš jo išėjome pasikrovę energijos, tarsi būtume sudalyvavę trijose Šv. Velykų mišiose

Ne aptartojo koncerto, bet apie tą patį