Gulbės išskrido. Vakar mačiau Jų atsisveikinimo skardūs balsai, sustabdė mane vidury gatvės. Sustojusi užverčiau galvą aukštyn ir stebėjau, kaip skrisdami  neįtikėtinai grakščiai tokie dideli ir didingi paukščiai, moja mums sparnais. Negalėjau nuleisti akių nuo dangaus mėlyje vingiuojančio baltų, tvarkingai išrikiuoto paukščių būrio, akimirkai išsisklaidančio ir greitai vėl susirikiuojančio, visada žinančio, kur kuris rikiuotės narys turi būti, esančio kartu tam, kad išliktu kiekvienas… Nesusitvardžiau nepamojusi joms

Ilgai stovėjau šurmulingoje gatvėje užvertusi galvą aukštyn, o kai galiausiai giliai įkvėpiau ir gūžtelėjau, jaukumo bangai nuvilnijus kūnu, supratau, kad niekas daugiau jų nepalydėjo… kad visi bėgo, lėkė, skuodė ir nė nekilstelėjo akių nuo pilko grindinio atsisveikinti su šiais didingais paukščiais. Negana to, taip besidairydama susidūriau žvilgsniais su solidaus amžiaus pora, marširuojančia kitoje kelio pusėje. Jie neatsakė šypsena į mano šypsnį. Ne, jie tik kažkaip piktai ir tarsi su nepasitenkinimu mane nužvelgė, o po to labai greitai, lyg susigėdę nudelbė akis ir sparčiai nužingsniavo tolyn.

Kelias minutes stebėjau žmones, žygiuojančius gatve, nerangiai susimėtančius, kartkartėmis net atsitrenkiančius vienas į kitą, nes jie nežino, kur ir kuriam priklauso būti šioje rikiuotėje, kiekvienas iš jų pasimetę savo kasdienybėje ir savo esybėje, dažnai jaučiasi nepatogiai čia ir dabar. Ir tie rūpesčio persmelkti veidai, nuleisto akys, besistengiančios negirdėti aplinkos garsų ausys… Žinau, žinau, nėra viskas taip gerai, kaip buvo pernai artėjant Kalėdoms, bet, na, prisipažinkim, juk nėra jau ir taaaaip blogai, ar ne?

Truputį neramu, bet taip juk ir turi būti, kad neužsnūstum, kad gyventum Šiek tiek nejauku, bet juk taip visada prieš permainas būna Menkos abejonės knibžda tavyje, bet… juk tos gulbės kitąmet sugrįš Ir vėl galėsi jas maitinti, stovėdamas ant tvenkinio tiltelio, galėsi žvelgti į tuos nerangius tamsius jauniklius ir stebėtis, kaip iš jų išauga tokios gracijos

Aš joms mojau vakar, o šiandien tebejaučiu tą lūpose sustingusią šypseną, stebint baltus kūnus dangaus mėlynėje. Verta dažniau pakelti galvas aukštyn, įsiklausyti į aplinkos garsus, pajusti ir užuosti artėjančią žiemą