Yra keletas filmų, kurie netelpa į vertinimo sistemą. Nes jie yra paprasčiausiai… per geri

Stiprūs siužetai, geras pastatymas, nepriekaištinga aktorių vaidyba, įsijaučiant, įsigyvenant į personažą iki pačių menkiausių smulkmenų, iki kaulų smegenų, kaip sako liaudis. Labai įtaigūs garso takeliai, kokybiškai ir racionaliai parinkta aplinka, išraiškingi veidai bei įsiskverbiančios į tave emocijos, išgyvenimai. Ir labai labai aktualios temos. Tokių filmų negaliu vertinti kažkokia skaitline išraiška, nes, pasikartosiu, jie tiesiog per geri

„Reign Over Me” Miko Binderio 2007-ų metų darbas, užkabinantis 9/11 tragediją. Bet nepolitizuojantis! O žmogiškai artimas ir skausmingai atviras, parodantis išgyvenimus ir emocijas tų, kurie liko čia, gyvenime su gniuždančiu netekties ir praradimo skausmu…

Treileris neatskleidžia nė pusės to, ką rasite filme. Abejingu likti neįmanoma… Nes siužetas žiūrovą pastato nuogą priešais draskantį skausmą ir buką, egoistinį aplinkinių nesupratimą, jog kartais tiesiog norisi pasislėpti… sukišti tarsi stručiui galvą į smėlį ir… ten likti… Sakot, taip negalima, tai nevisuomeniška? O kas nusprendė, kaip žmogus turi išgyventi skausmą ir netektį? Kas ištyrė visas emocijas ir pasakė, kad turi būti taip, o ne kitaip ir tai tėra vienintelis teisingas būdas?..

Nėra vieno kelio. Nėra vienodo skausmo. Nėra vienodų pojūčių ir identiškų aplinkybių.

Lenkiu galvą prieš Adamą Sandlerį, nes jis sugebėjo suvaidinti Čarlį Finemaną taip, kad kiekvienas žiūrintis pajustų, kas dedasi jo širdyje.