Negaliu nepanaudoti šitos citatos Gedai, ji velniškai teisinga!

Negaliu pakęsti sustabarėjimo. Buko rovimosi ta pačia vaga, net ir tuo atveju, jei ji niekam nereikalinga ir nėra vertinga bei tikslinga. Nenuilstamo daužymo galva į sieną… Lai imasi daužyti į kampą, juk tai kur kas veiksmingiau būtų

Dar pikčiau suvokti, kaip sunkiai išgyvendinamas tas sustabarėjimas. Žinote, tokias piktžoles, kurios turi vieną ilgą pagrindinę šaknį bei daug mažų, nelabai svarbių plonų siūlelių nuo savęs. Kai šiek tiek pasikankinę išlupame lauk iš dirvos tą piktžolę, suvokiame, jog rankose laikome tik mažą dalelę jos šaknies, o likusi ilgoji ranka tebėra įsikabinusi giliai į žemę. Ir tuomet supranti, jog šis tavo darbas buvo kaip ir bevertis, nes netruks ir piktžolė vėl išleis lapus į paviršių, sukeros, subujos. Lygiai taip pat su buku sustabarėjimu – gali apkapoti jo atšakas, aplaužyti kelias gijas, bet iš esmės nepajudinsi stipriausiai įsikubusio kamieno, kuris netruks atsigauti ir toliau skleisti savo nuodus…

Kokiame amžiuje gyvename? Žmonės kalba :), kad informacinių technologijų. Bet nemažai kur apsidairęs tuo nepatikėtum. Iki kaklo įklimpę į senuosius, bukus ir jau beverčius įpročius, niekaip nenorime jų paleisti. Pasikeisti.

Universitetai. Šviesuolių ir valstybės ateitį kursiančiųjų kalvė. Cha… Ne, nėra taip blogai kai kuriose srityse – atsinaujina patalpos, atsiranda vis daugiau dėstytojų, gebančių naudoti technologijas paskaitų dėstymui (bet dar oi kaip per daug tokių, kurie sulenda į savo užrašus ir monotonišku balsu atbumba tą pusantros valandos…), užgimsta net nuotoliniai kursai, įdomios ir vertingos mainų programos ir t.t., ir pan. Kaip kažkada sakiau – jei norėsi dalyvauti ir pasistengsi, tai tikrai rasi kur. Bet kuomet ateina laikas ataskaitų ruošimui, baigiamųjų darbų pristatymui, tai nemažai aspektų mane žudo…

Tarkim, aš elementarių elementariausiai nesuprantu, kam reikia apsigriozdinti net trimis popierinėmis magistrinio darbo versijomis, kai jis yra įkeliamas į elektroninę duomenų bazę? Mes viduramžiuose gyvename, kad reiktų rankraščius saugoti ir prie žvakės šviesos skaityti? Lyg ir ne. Tokiu atveju, juk nebėgiočiau klaviatūros klavišais čia jums berašydama Na, gerai, tarkim suprantu, kad vienos kopijos reikia recenzentui, kuris taisys darbą, galbūt norės kažką pasižymėti paraštėse, pabraukyti, paspalvinti ir pan. O dar dvi kam? Ir ne bet kokios, įrištos kietais viršeliais, atspausdintos spalvotai ir blablabla… Kad gulėtų archyve? Nejudinamos, neliečiamos šimtus metų, dūlėtų ir dulkes rinktų? Kad vėliau iškiltų problemą dėl jų saugojimo, nes metai su metais prireiks vis didesnių patalpų? Dar kartelį – kam to reikia, kai yra pateikiama elektroninė darbo versija, įkeliama į duomenų bazę?

Taip, taip, suprantu, prieš kelis dešimtmečius nebuvo tokių galimybių… bet juk mes esame čia ir dabar, o ne XX amžiuje!

Gerai, tikiu, kad dabar yra manančių – „Ko tu čia bambi? Atspausdink, įrišk, atiduok ir pamiršk. Neturi tu dėl ko galvos sukti!” Na, bet come on, chebryte, juk universitetai nuolat kalba apie savo modernumą ir buvimą pirmose eilėse su naujovėmis. Gerai, techniniai universitetai bei tam tikros privačios aukštosios mokyklos galbūt, bet kol naujovės ateis į socialinius padalinius, panašu, kad dar užtruks ne vieną ir ne du dešimtmečius… O tai mane ir erzina Paprastai, žmogiškai erzina. Stumia bent jau netylėti ir įkyriai klausinėti, parodyti, jog yra nerandančių čia logikos. Skatina išskleisti  bures ir stoti pavėjui prieš bangas